Ar genetiniai tyrimai gali padėti išsirinkti tinkamiausią mitybos planą?

2020-09-25
genetiniai tyrimai

Mitybos genetika yra viena iš populiaresnių šiuolaikinio mokslo atšakų nagrinėjanti ryšį tarp žmogaus genų ir mitybos bei bandanti surasti atsakymą į metų metus mokslininkus kamuojančią mįslę: “Ar mums pats tinkamiausias mitybos variantas yra užkoduotas mūsų DNR ir ar genetiniai tyrimai gali padėti jį išsirinkti?”

Teorija yra paprasta – kiekvienas iš mūsų, lyg kokios kompiuterinių programų kodavimo kalbos, esame „suprogramuoti“ būti tokiais, kokie esame. Ši „programa“ nulemia kokios spalvos yra mūsų akys, plaukai, oda. Kitaip tariant, nustato ir apibrėžia mūsų genetinius atributus. DNR kodas, kurį nusprendėme čia pavadinti „programa“, taip pat nulemia ir tai, kaip mes reaguojame į vienus ar kitus vaistus – turbūt visi esame susidūrę su situacija kuomet mums patiems ar mūsų artimiesiems tenka „atitaikyti“ vaistą, kuris yra tinkamiausias tam tikrai problemai spręsti.

Natūraliai kyla klausimas: tai galbūt kiekvieno mūsų unikaliame DNR kode yra „užprogramuota“ ir tai, koks maistas mums yra tinkamiausias? Nuo pat 2006-ųjų metų, kuomet technologinės galimybės pirmą kartą leido perskaityti visą žmogaus DNR seką, būtent šis klausimas genetiką nagrinėjančius mokslininkus ir kamuoja. Ir nors pelno siekiančios įmonės savo teikiamose paslaugose jau kuris laikas siūlo galimybę sudaryti personalizuotus mitybos planus pagal unikalią DNR informaciją, turime pažymėti, kad kol kas mokslinė bendruomenė negali vienbalsiai atsakyti į klausimą ar tokio mitybos plano sudarymas iš tiesų yra naudingas. Kodėl? Apie tai be spekuliacijų, o su pozicijomis UŽ ir PRIEŠ – žemiau.

Genetiniai tyrimai mitybos planavime: pozicija/argumentai UŽ

Visi žinome atvejų kuomet kažkoks mitybos planas ar netgi konkretus maisto produktas idealai tinka vienam žmogui, tačiau visiškai netinka kitam. Pavyzdžiui, vienas žmogus savo racione naudoja pieno produktus ir neleidžia nei dienai praeiti be jų, o kitas apie pieno produktų skyriaus siūlomus gaminius negali turėti net minčių. Tokio tipo atvejus galima paaiškinti laktozės (pieno cukraus) netoleravimu, kuris gali būti nulemtas būtent genetinio kodo skirtumų.

Genetiniai tyrimai

Analogiška situacija pastebima ir tame, kaip organizmas apdoroja kitus maisto produktus, ne tik pieno. Moksliniais tyrimais jau ne kartą įrodyta, jog individualūs genetiniai skirtumai nulemia tai, kaip vieno ar kito žmogaus organizmas apdoroja geležies turinčius produktus, kaip gerai sugeba įsisavinti B grupės vitaminus, kaip sugeba apdoroti suvalgytą riebesnį maistą bei kaip greitai „susitvarko“ su alkoholiniais gėrimais.

Dėl šių priežasčių, mokslininkai, kurie pasisako UŽ mitybos planų sudarymą remiantis DNR duomenimis, tiki, jog panašios tendencijos gali galioti ne tik kalbant apie vitaminų ar mikro elementų pasisavinimą, bet ir nustatant absoliučias kiekvieno žmogaus mitybos rekomendacijas. Nors tokie spėjimai negali būti atmesti, kol kas juos patvirtinančių įrodymų irgi trūksta.

Patikimų sveikatingumo srities specialistų paslaugos už ypatingą kainą

Pozicija/argumentai PRIEŠ mitybą remiantis genetinių tyrimų duomenimis

Kol kas daugiau mokslinių įrodymų linksta link to, kad genetikos įtaka tam, kaip mes turėtume maitintis, yra labai maža. Šiai pozicijai dar daugiau legitimumo prideda ir vos šiemet pristatyti pirmieji PREDICT tyrimų rezultatai. Šiuose, vis dar besitęsiančiuose kol kas didžiausios apimties tokio tipo tyrimuose mokslininkai studijuoja daugiau nei 1000 dalyvių. Dalyviams maitinantis lygiai tokiu pat maistu ir nuolatos atliekant kraujo tyrimus pastebėta, kad iš tiesų, tas pats maistas skirtingai veikia dalyvių sveikatą.

Bene įdomiausias pastebėjimas buvo padarytas analizuojant tiriamajame projekte dalyvavusių identiškų dvynių rezultatus. Pastebėta, kad tas pats maistas visiškai skirtingai veikė net ir genetiškai identiškų dvynių sveikatą. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad pozicija jog, genetika turi labai mažai įtakos tam, kaip mes reaguojame į vieną ar kitą maisto produktą, ko gero, pasitvirtina. O sudarinėti mitybos planus pagal genetinius tyrimus tikriausiai nėra tikslinga.

Genetika neturėjo didelės įtakos tam, kaip dalyviai reagavo į maistą, tad PREDICT mokslininkų grupei kilo klausimas KAS, visgi, turėjo? Kodėl net identiškų dvynių organizmai į tą patį suvartotą maistą reaguoja kardinaliai skirtingai? Siekiant atsakyti į šį klausimą, PREDICT projektas tęsiamas ir toliau, tačiau pirminės įžvalgos leidžia manyti, kad tokius skirtumus nulemia ne kas kitas, o kiti gyvenimo būdo faktoriai, tokie kaip miego kokybė, užtikrinamas adekvatus jaučiamo streso lygis (ar sugebame savo darbo rūpesčius palikti darbe?), alkoholinių gėrimų vartojimas (mėgaujamės retai ir su saiku ar pasilepiname gėrimu kiekvieną dieną?), fizinis aktyvumas, bei mūsų žarnyno bakterijų sveikata (kuriai daugiausiai įtakos turi tas pats miegas ir jaučiamas stresas).

UŽ ir PRIEŠ pasvėrus

Apibendrinant, galima pasakyti tik tiek, kad kol kas nėra pakankamai įrodymų, kurie leistų drąsiai tarti „UŽ mitybą pagal genetiką” arba tvirtai laikytis pozicijos „PRIEŠ mitybos genetiką”. Tačiau, šiuo metu daugiau įrodymų tikina, jog genetika mūsų mitybai reikšmės praktiškai neturi. O siekdami gyventi sveikiau ir sąmoningiau, daugiau naudos turėsime investuodami ne į brangius genetinius tyrimus, o į kasdienių streso lygių suvaldymą bei savo miego kokybės puoselėjimą.

Šaltiniai:

  1. Berry, S.E., Valdes, A.M., Drew, D.A. et al.Human postprandial responses to food and potential for precision nutrition. Nat Med, (2020).
  2. Raby BA, Lazarus R, Silverman EK, et al. Association of vitamin D receptor gene polymorphisms with childhood and adult asthma. Am J Respir Crit Care Med 2004.
  3. Feder JN, Gnirke A, Thomas W, et al. A novel MHC class I-like gene is mutated in patients with hereditary haemochromatosis. Nat Genet 1996.
  4. Endo K, Yanagi H, Araki J, Hirano C, Yamakawa-Kobayashi K, Tomura S. Association found between the promoter region polymorphism in the apolipoprotein A-V gene and the serum triglyceride level in Japanese schoolchildren. Hum Genet 2002.
  5. Jang Y, Kim JY, Kim OY, et al. The -1131T3C polymorphism in the apolipoprotein A5 gene is associated with postprandial hypertriacylglycerolemia; elevated small, dense LDL concentrations; and oxidative stress in nonobese Korean men. Am J Clin Nutr 2004.
  6. Cox TM. The genetic consequences of our sweet tooth. Nat Rev Genet 2002.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video treniruotės