Fizinis aktyvumas jauname amžiuje: kodėl ir kas turi išugdyti fiziškai aktyvią jaunąją kartą

2019-08-02

Reguliarus fizinis aktyvumas yra vienas pagrindinių ir svarbiausių sveikos gyvensenos veiksnių. Deja, pastaruoju metu, vis labiau tobulėjant technologijoms, vis mažėja būtinybė judėti. Kasdienį ėjimą į darbą ar mokyklą jau ne retai atstoja mobilusis telefonas ar kompiuteris, į gražiausias pasaulio vietas galima „nuvykti“ vos kelių klavišų paspaudimu, iškylą su šeima gamtoje dažnai atstoja šeimyninis pasisėdėjimas priešais televizoriaus ekraną, gyvą bendravimą su draugais keičia „messendžeris“, o ir į parduotuvę eiti jau nebereikia – visas prekes, tiesiai prie namų slenksčio gali pristatyti „Dainora“ (pavadinimas pakeistas, bet esmę turbūt supratote).

Mažėja ne tik būtinybė judėti – dabartinės darbo ir mokslo sąlygos tiesiog reikalauja būti kuo labiau fiziškai pasyviems. Sakykime taip. Viskas yra all good ir OK, jei esate suaugęs individas ir gyvenate vienas (nu, ne OK, bet kiekvienas prisiimame atsakomybę už savo sveikatą). Situacija tampa daug sudėtingesnė, kai pradedame kalbėti apie vaikus.

Fizinis aktyvumas – būtina sąlyga sveiko organizmo vystymuisi

Vaikystės ir paauglystės periodas yra tai, kas iš esmės nulems visą būsimojo suaugusio žmogaus gyvenimo sveikatą: bus linkęs į depresiją ar ne? Susirgs antro tipo cukriniu diabetu būnant 50-ies? O gal 20-ies? O gal diabetu apsiriboti nereikia, gal štai – storosios žarnos vėžį pažins 30-ies (tik tarp kitko, storosios žarnos vėžio pagrindinė priežastis yra ne kažkokie chemikalai, o per mažas judėjimas)?

Čia truputį tokių rimtesnių padarinių, bet mažų mažiausiai reguliarus fizinis aktyvumas (ypač jėgos pratimai!!!) visų pirma lemia adekvatų vaiko raumenų masės didėjimą, o tai padeda palaikyti taisyklingą kūno laikyseną, didina organizmo fizinį pajėgumą. Mankšta jauname amžiuje lemia ir stipresnių, didesnės masės kaulų formavimąsi, o tai, savo ruožtu, sumažina kaulų lūžių riziką nelaimingų atsitikimų metu bei osteoporozės riziką vėlesniame amžiuje.

Atrastos ir sąsajos tarp vaiko fizinio aktyvumo ir jo intelekto. Teigiama, kad vaikai, kurie yra fiziškai aktyvūs, turi daugiau galimybių pasiekti aukštų akademinių rezultatų, jų atmintis – geresnė. Tai aiškinama tuo, kad fiziškai aktyvių vaikų hipokampas (giliausiai esanti smegenų dalis, atsakinga už mokymąsi ir atmintį) labiau auga ir yra didesnis nei vaikų, kurie gyveną fiziškai pasyvų gyvenimą. Beje, aktyvus gyvenimo būdas vaikystėje gerina medžiagų apykaitą, taip mažindamas nutukimo riziką tiek vaikystėje, tiek ir vyresniame amžiuje.

Na ok, viskas atrodo suprantama, bet ar žinojote, kad ne fiziškai mažai aktyvių, bet nutukusių vaikų iki 5-erių metų dar 2016-aisiais metais pasak Pasaulio sveikatos organizacijos buvo registruota net 41 milijonas??? Iškyla klausimas: kas turėtų rūpintis tuo, kad vaikams būtų įskiepyti sveikos gyvensenos įpročiai? Kas vaidina svarbiausią vaidmenį užtikrinant, kad vaikai būtų fiziškai aktyvūs? Kas turi daugiausia galios mažinti Lietuvoje ir visame pasaulyje itin aktualios vaikų fizinio pasyvumo problemos mastą?

Matyt, didžioji dalis visuomenės šią pareigą priskirtų medicinos profesionalams, vaikų darželių auklėtojams, bei mokyklų mokytojams. Vis dėlto, tyrimų duomenimis, nors tiek gydytojai, tiek mokyklų bei darželių darbuotojai turi įtakos formuojant teisingą vaikų nuomonę apie fizinio aktyvumo būtinybę bei sudominant juos fizine veikla, daugiausia įtakos tam, kiek laiko vaikas, paauglys, o vėliau ir suaugęs žmogus praleis pasyviai sėdėdamas priešais televizoriaus ekraną ir kiek laiko aktyviai mankštindamasis ar tiesiog važinėdamas dviračiu lauke, turi šeima. Tai – pagrindinė socialinė institucija, kurioje formuojasi, bręsta ir ugdoma asmenybė. Šeima yra pagrindinė mūsų visuomenės ląstelė, kurioje puoselėjama visų šeimos narių, o ypač vaikų visapusiška gerovė.

Pirmieji vaiko asmenybės ugdytojai, pirmieji jo mokytojai, didžiausi autoritetai bei nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų svarbiausi atramos ir palaikymo šaltiniai yra tėvai. Jiems tenka nepaprastai svarbus, atsakingas bei sudėtingas vaidmuo ugdant savo vaikų sveikatą. Būtent nuo to, kokį – sveikos ar nesveikos – gyvensenos būdą tėvai savo vaikams įskiepys dar ankstyvoje vaikystėje priklausys ir jo ateities sveikata.

Mamos ir tėčio vaidmuo – skirtingas

Fizinis aktyvumas jauname amžiuje

Tiesioginis tėvų ir vaikų fizinio aktyvumo ryšys jau ne kartą buvo įrodytas tiek pasaulio, tiek ir Lietuvos mokslininkų atliktais tyrimais, kurių duomenys aiškiai parodo: tėvų įtaka vaiko fiziniam aktyvumui – nenuginčytina.

Moore’o ir jo bendradarbių duomenimis, šeimose, kuriose abudu tėvai yra fiziškai aktyvūs, vaikai yra net 5,8 karto fiziškai aktyvesni, nei vaikai, augantys šeimose, kuriose tėvai propaguoja fiziškai pasyvų gyvenimo būdą. Tiesa, tėčio ir mamos vaidmenys, formuojant atžalos fizinį aktyvumą, yra skirtingi.

Mamai šioje situacijoje tenka teigiamo arba neigiamo pavyzdžio vaidmuo. Būtent tai, kaip motina pabrėžia fizinio aktyvumo naudą, kiek laiko ji pati skiria reguliariam mankštinimuisi, lemia, kokią nuomonę apie judėjimo būtinybę susidarys ir vaikas, kokią jo gyvenimo dalį užims fizinė veikla. Analizuojant J. R. Griffith ir bendradarbių atlikto tyrimo duomenis, matoma, kad tiek mergaitėms, tiek ir berniukams didžiausias autoritetas ir pavyzdys fizinio aktyvumo atžvilgiu yra būtent mama. Taip pat, būtent mama yra tas žmogus, kuris savo besąlygiška meile, rūpesčiu bei parama gali padėti savo atžalai žengti pirmą ir patį svarbiausią žingsnį – pradėti reguliariai mankštintis, taip pat ir sėkmingai tai tęsti.

Vis dėlto, motinos vaidmuo neapsiriboja tik tuo. Jai taip pat tenka ir kitas, ne mažiau svarbus vaidmuo: mama tampa žmogumi, naikinančiu visus barjerus, kurie gali sulaikyti jos vaiką nuo reguliaraus fizinio aktyvumo. Asmeniu, pasirūpinančiu, kad vaikui būtų suteiktos visos, kuo palankesnės sąlygos būti fiziškai aktyviam. Tarkim, įvairios sportinės veiklos būrelių atradimas, vaiko įtraukimas į juos, transporto suteikimas į ir iš fizinės veiklos būrelio vietos.

Nors šis vaidmuo gali atrodyti ne toks jau ir svarbus, tačiau nustatyta, kad šių barjerų panaikinimas turi labai didelės įtakos vaiko fiziniam aktyvumui. Kuo mažiau kliūčių lieka, kuo geresnės sąlygos būti fiziškai aktyviam, kuo toji veikla malonesnė, tuo lengviau vaikui į ją įsitraukti, tuo ji tampa malonesnė, tuo didesnė galimybė įskiepyti reguliarų fizinį aktyvumą, kaip gyvenimo būdo dalį.

Tėčiams tenka kiek kitoks, tačiau ne mažiau svarbus vaidmuo, puoselėjant vaiko judėjimo įpročius. Nors jie ir nėra didžiausi autoritetai fizinio aktyvumo atžvilgiu, nors ne jų vaidmuo lemia atžalos pradėjimą sportuoti, visgi didžioji dalis vaikų sportiniais užsiėmimais užsiima būtent su tėčiais, o ne mamomis.

Tai būtų galima aiškinti tuo, kad vyras šeimoje užima fiziškai stipresnės ir ištvermingesnės asmenybės poziciją, todėl atžalas tarsi nejučia traukia sportine veikla užsiimti būtent su tėčiais, o ne su mamomis. Be to, įtakos galėtų turėti ir tėvo, kaip taisyklių pasekėjo ir puoselėtojo, griežtų reikalavimų sau ir vaikams kėlėjo vaidmuo. Šis vaidmuo yra itin svarbus ir naudingas fizinio aktyvumo užsiėmimuose, kuriuose dažnai reikia gan griežtos savidisciplinos.

Daryk kaip sakau, o ne kaip darau pats

Fizinis aktyvumas jauname amžiuje

Dabar trumpas tips’as ir istorija iš to, ką yra tekę girdėti keliose konferencijose. Mokyti vaiką būti fiziškai aktyviu ar rinktis sveikesnį maistą reikia ne paskaitomis, o rodomu pavyzdžiu. Turbūt geriausiai tai apibūdinantis pavyzdys – pasakojimas girdėtas iš vienos gydytojos. Į ją kreipėsi tėvai, kurių vaikas buvo nutukęs. Kartu, bendromis kelių specialistų pastangomis vaikui buvo sudėliotas mitybos ir fizinio aktyvumo planas, tačiau pakartotinės konsultacijos metu didelio rezultato nesimatė. Svoris nekrito, tėvai pikti: „Tiek pinigų išleidome, o vis tiek jokio rezultato!“, vaikas – nelaimingas.

Po ilgų aiškinimų tėveliams, kad svorio metimui reikia laiko, gydytoja paprašė viena pasikalbėti su vaiku, kuris vos išėjęs tėvams pravirko. Vos paklausus kas atsitiko, gydytoja suprato, kodėl jos sudaryta mitybos ir fizinio aktyvumo programa buvo neveiksminga. O atsakymas buvo labai paprastas: kol vakarienei vaikui pagal planą buvo pateikiamos salotos su vištiena – tėvai kapojo cepelinus. Kai vaikui buvo „liepta“ žaisti lauke, tėvai sėdėjo ant suoliuko sukišę nosį į išmaniuosius. Tad vaikas vos pasitaikius galimybei (dažniausiai mokykloje) kompensuodavo tokią neteisybę prisivalgydamas kuo daugiau nesveiko maisto. Taigi turėkite omenyje, kad „do as I say, not as I do“ būdas neveikia niekur, o su vaikais – ypač.

Tikiuosi, kad šis straipsnis privertė susimąstyti: fizinis aktyvumas yra tarsi pamatas, norint užauginti sveiką jauną organizmą. Dabartinės gyvenimo sąlygos norom – nenorom verčia suaugusiuosius būti kuo labiau fiziškai pasyviais, o toks matomas pavyzdys formuoja ir vaiko supratimą apie tai, kaip turi atrodyti mūsų dienos veikla. Tad keiskime savo įpročius ir geru pavyzdžiu formuokime sveikesnę, pajėgesnę, laimingesnę ateities visuomenę (galimas šalutinis poveikis: sveikesnė ir laimingesnė ir dabartinė visuomenė).

Sėkmės!

Monika @BreakingFit


Šaltiniai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Video treniruotės